h1

čia buvo, čia – nebėr…

02/05/2010

Praėjo daug laiko, daug dienų, kai padėjau tašką. Tačiau šio mano poelgo padariniai kankina mane iki šiol. “Jei reikia mano širdelės prašau priimk ją iš manęs“ Taip, šie žodžiai dar dabar skamba mano galvoje…  kiek pažadų nuskambėjo tą vakarą, pameni? tačiau vis dar tyla. Taip, žmonės klysta; taip, jie verti antro šanso(kurio nenaudoja?!)

vistik tos kelos valandos pokalbio mane pakerėjo. Vėl bendravome kaip seni geri draugai, kuriais turėtume būti ir dabar…  po to vakaro supratau, koks neteisingas posakis “Tikrų draugų neprarasi“ prarasi. Oj, dar ir kaip prarasi. tik juos prarasti yra skaudžiausia.

Didžiausias draugystės žygdarbis ne atskleisti draugui savo trūkumus, o atverti jam akis į jo paties ydas.
Fransua de Larošfuko
Padariau, kaip liepė širdis,  tačiau liko be draugo. Kokie trapūs žmonių jausmai…
Ir vistik taru AČIŪ už visus prisiminimus: pokerio vakarus,  filmų reklamavimą, arbatos puodelius, pravakščotus ratus Laisvės alėjoje, meškiukų fermą (hug) ir daug daug daug viso kito, kas nutiko per šiuos mažiau nei du metus!
With Love
&
Care
I.S.

http://www.youtube.com/watch?v=sOPnceiwY9E

Reklama

One comment

  1. Grazu lb..Uz sirdies griebia,nes nuosirdu ir miela :)



Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: