h1

Tyla niekur nedingo.

02/08/2010

Nauja diena, naujas rytas. Kambaryje tvyro nejauki tyla.jaučiu, kaip šąla mano kūnas. Nerangiai išsiverčiu iš lovos ir nutipenu į virtuvę. Užsikaičiu karšto šokolado puoduką. Šąla kojos.

Susisuku į pledą ir įsirangau ant palangės. Gera stebėti žmones kažkur skubančius, kai žinai, kad mano laikas  – tik mano, kad nereikia niekur skubėti, esu savo kūno ir laiko šeimininkė.

Dangaus šiandien nematyti – jį užkloja sniegas krentantis iš jo paties…

By Me

Pasilgau pavasario. Vasaros. Žalios spalvos. Drugelių… Todėl, manau ir pasiilgau šią fėją, sėdinčią ant gėlės. Spėju ant kokios ramunės – mamos mylimiausios gėlės.

Dabar nekaip nesugalvoju, kokį rėmą išrinkti jai.Gal kas patars?

Daug abejonių aplink…

Kentėti ir būti vienai, ar kankintis ir būti kartu.  Niekada negalėdavau nuspręst, kas lengviau – išklausyti ar išsikalbėti? Tik kažkodėl, visada, kai noriu kalbėti,  žmonės aplnk apkursta… Išklausyti lengviau.  Bent jau man. Net patarti, bet kodėl, kai patarimų reikia man – niekas to nepastebi?  Sėdžiu ir verkiu. Dėl ko, net pati nežinau. Negalėčiau net pasakyti, ar tai džiaugsmo, ar liūdesio ašaros….

Vienam džiaugtis truputį liūdna.
Gotholdas Efraimas Lesingas
Liūdna ir man….
Žiema. Namie.




Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: